Daugelio nurašytas M.Gecevičius: apie likusį paraką, spalvingus 19 karjeros metų ir prastą LKL klubų darbą (22) interviu

Beveik 20 metų aukščiausiame lygyje – didžiulis pasiekimas bet kokios profesijos atstovui, ypač profesionaliam sportininkui. Vienus paveda kūnas, kitus – darbo etikos stoka, trečius – išblėsusi aistra krepšiniui, tačiau Martynas Gecevičius yra pavyzdys, kaip super ilgai išlikti rinkoje.

Gecas, būdamas šešiolikos 2004-aisiais atėjo tokių patyrusių vilkų, kaip Rolandas Skaisgirys, Rolandas Matulis ir Erikas Kučiauskas, globon į Vilniaus „Sakalus“, vėliau pasiekė beveik viską, ką gali profesionalus krepšininkas, o dabar yra veteranas, dalinantis pamokas tokiems, koks jis kadaise buvo, kai lakstė legendinėje (ir neretai šaltoje) „Ekinstoje“.

Tiesa, metai daro savo. 35-erių M.Gecevičius nebėra tas pats mirtinas snaiperis, kuris savo taikliais tritaškiais žudė Kauno „Žalgirį“ LKL finale ir tas, kuris su Pirėjo „Olympiacos“ laimėjo dvi Eurolygas paeiliui. Tie laikai – jau praeityje, ir tai rodo ne tik skaičiai, bet ir komandų susidomėjimas.

M.Gecevičiui praėjęs sezonas statistiškai buvo prasčiausias nuo tada, kai jis dar ėjo į dešimtą klasę. Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ marškinėlius vilkėjęs snaiperis „Betsafe-LKL“ čempionate rinko po 7,8 taško, o tritaškius metė prasčiausiai savo karjeroje – 29 procentais.

Kaip reta, M.Gecevičius šį sezoną pradėjo neturėdamas klubo, tačiau galiausiai jam paskambino senas bičiulis iš geriausių Vilniaus „Lietuvos ryto“ laikų – Artūras Jomantas, kuris vadovauja Mažeikių „M Basket-Delamode“ ekipai. Ir taip šie vyrai po 12 metų pertraukos tapo komandos draugais.

M.Gecevičius neslepia – jam keista, kad nė vienas LKL klubas tarpsezonio nepanoro pasikviesti jo į savo gretas ir sukritikavo klubų darbą renkantis žaidėjus.

„Galvoju, kad LKL reikia lietuvių, nes jie duoda visai kitokius dalykus nei užsieniečiai. Sakau paprastai – jeigu yra geresnių žaidėjų, aš suprantu, bet taip nėra. Negalėčiau pasakyti, kad LKL mano pozicijoje žaidžia geresni žaidėjai. Manau, kad galėčiau padėti dar ne vienai komandai, bet visi galvoja iš savo pusės ir daugelis mane jau nurašinėja. Bet čia yra jų reikalas.

Mano darbas yra žaisti. Bet matome, kaip šiemet susikomplektavo kai kurios LKL komandos ir kokių jos turi problemų. O tada prasideda žaidėjų keitimai, nepasitenkinimas legionieriais ir taip toliau. Mano nuomone, tokių dalykų neturėtų būti.

Komandos prisiperka neaiškių žaidėjų ir vėliau blaškosi. Keistas dalykas, kai mes esame Lietuvoje ir skaitomės krepšinio šalimi. Negaliu kištis į komandų valdymą, bet ne vienas aš matau, kad situacija prastoka“, – tinklalapiui Krepsinis.net kalbėjo dukart Eurolygos čempionas.

M.Gecevičius taip pat papasakojo apie norą sužaisti 20 sezonų, ryškiausius prisiminimus krepšinyje, karjeros pabaigą ir norą parodyti, kad dar turi parako. 

– Martynai, daug metų visur buvote jauniausias žaidėjas, visada jus žiūrėdavo kaip į perspektyvų krepšininką. Dabar esate jau veteranas ir žaisite dvidešimtą karjeros sezoną. Ar pačiam nekeista, kad viskas prabėgo taip greitai?

– Labai keista. Kai pradedi galvoti, kiek per tuos 20 metų visko buvo... Kokiose vietose buvau, kiek keliavau, kiek visokių tiek gerų, tiek blogų atkarpų, laimėjimų, pralaimėjimų. Tik dabar supranti, kokią ilgą karjerą turėjai. Tuo metu nesupratau, o dabar suprantu, ką man norėdavo pasakyti veteranai, jog viskas labai greitai prabėgs. 20 – labai solidus skaičius, tačiau iškart pasakau, kad nesu sugalvojęs, jog tai bus paskutinis mano karjeros sezonas. Iš pradžių galvojau, kad žaisiu iki 35-erių, o dabar tų minčių yra ir ilgiau pažaisti. Džiaugiuosi, kad pavyks sužaisti 20 sezonų. Įdomu, kaip seksis žaisti ir vėliau spręsiu apie savo ateitį. Po šio sezono tikrai nesu nusprendęs baigti.

– Kaip atrodė tie 19 profesionalo karjeros sezonų. Ar turite ryškiausių prisiminimų iš jų, kas užstrigo labiausiai?

– Ryškiausi prisiminimai – pirmoje karjeros pusėje. Laimėti du LKL žiedai su „Lietuvos rytu“, finalo MVP, pasaulio čempionato bronza, vėliau – dvi laimėtos Eurolygos. Ryškių buvo ir pralaimėjimų, kaip Prienams LKF taurės finale. Visko buvo, bet turėjau labai spalvingą karjerą ir smagu, kad ji vis dar tęsiasi. Jeigu kalbėti apie sezonus, kurių metu jaučiausi geriausios savo formos, turbūt išskirčiau 2010–2011 m. ir 2013–2014 m. su „Lietuvos rytu“. Pastarasis nelabai gražiai baigėsi. Nors ir buvome geresnė komanda, LKL pusfinalyje pralaimėjome „Žalgiriui“. Vienas apmaudžiausių mano karjeros pralaimėjimų, bet pats jaučiausi labai gerai.

Gecevičius

– Martynai, kaip beveik 20 metų pavyko išsilaikyti profesionaliame krepšinyje?

– Padėjo tai, kad anksti pradėjau. Taip pat neturėjau kažkokių sunkių traumų su savo didžiuliu greičiu ir įspūdingu šuoliu. Manau, kad LKL klubams tų veteranų reikia. Lietuvoje jie tikrai nemaišo, ypač kai klubai dabar mėgsta imti daug legionierių, kurie Europoje žaidžia pirmus metus. Tokie patyrę krepšininkai tikrai reikalingi ir žiūrint į LKL lygį, galbūt aš apie save per gerai galvoju, bet tikrai manau, jog būsiu reikalingas bei galėsiu padėti.

– Šį sezoną pradėjote be klubo. Kaip taip susiklostė?

– Pas mus Lietuvoje komandos labai vėlai pradeda komplektuotis, kai kurios kažko bijo – metų ar kažko. Kai kurios galvoja, kad aš esu per brangus. Tiesiog taip susiklostė, kad reikėjo palaukti. Vieni sakė, kad pagalvos, kiti irgi galvojo, bet konkretaus pasiūlymo vasarą negavau. Jomantas galiausiai paskambino ir paklausė, ar kažką galime kalbėti, Mažeikiai parodė norą ir per porą dienų viską sutarėme. Norėjau žaisti LKL. Kitur kažkur nelabai žiūrėjau. Užsienyje rungtyniauti nenorėjau dėl šeimos, esame įleidę šaknis Lietuvoje. Keli LKL klubai kalbėjo su manimi, bet vieni galiausiai nenorėjo, kitiems pasirodžiau per brangus. LKL klubai tokie yra. Pirma perka legionierius, vėliau susiduria su realybe ir gruodžio mėnesį performuoja komandas. Lietuvoje yra tokių bėdų, bet čia ne apie mane. Nenoriu gilintis, bet pas mus keistų dalykų yra pakankamai.

Jomantas

– Kodėl nepavyko atsidurti Jonavos „CBet“ klube? Visgi derėjotės.

– Nežinau. Turėjau skirtingos informacijos iš skirtingų šaltinių. Negaliu visų atskleisti. Iš vienur sužinojau, kad esu per brangus, iš kitur, kad kažkas netiko arba Vaidui (Vaškevičiui), arba Virgiui (Šeškui). Vėliau sakė, kad lauks Milaknio – nesulaukė. Galiausiai pasakė, kad manęs nereikia ir taip baigėsi.

– Nebuvo nerimo, kad LKL pasiūlymo galite taip ir nesulaukti?

– Ne, nebuvo. Vis tiek tą krepšinį pakankamai suprantu. Stebėjau pirmuosius LKL turus. Net buvo tokia mintis, kai Mažeikiai pralaimėjo prieš „Wolves“, kad man paskambins. Turėjau tokią nuojautą ir kitą dieną Jomantas man paskambino. Matau, kad LKL klubams trūksta žaidėjų ir papildymų dar bus ne vienoje komandoje. Tiesiog kuo greičiau norėjau pradėti žaisti, bet kad nežaisiu LKL – iki tokios minties nebuvau priėjęs.

– Kodėl pasirinkote Mažeikių klubą?

– Spalio mėnesis. Nebesinorėjo būti be darbo ir laukti Kalėdų. Antra, esu prisiklausęs daug gero apie trenerį Kiltinavičių. Man buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip treneris dirba. Jiems reikėjo metiko su vaidmeniu, aš norėjau žaisti, taip viskas ir susiklostė.

– Ko iš jūsų nori treneris Marius Kiltinavičius?

– Jie nori, kad įneščiau ramybės, ramiau sužaisčiau pikenrolą. Kad nebūtų vien bėgimas be galvos. Jie nori patirties. Nežinau, kaip greitai pagausiu formą, bet aš dar tikrai galiu padėti. Mažeikių klubui reikia šiek tiek daugiau ramybės ir aš galiu jos suteikti. Vaidmuo priklausys nuo to, kaip pats jausiuosi.

Kiltinavičius

– Nemažai karjeros metų „Lietuvos ryte“ praleidote su Artūru Jomantu. Dabar turite progą kartu baigti karjerą. Kiek suviliojo galimybė vėl kartu žaisti su Artūru?

– Labai smagu. Su Joma turėjome ne vienerius gerus karjeros metus. Abu žaidėme kartu savo pikuose. Dabar esame veteranai, bet smagu vėl būti kartu. Tas ryšys nedingęs. Lengviau yra adaptuotis, kai gerai pažįsti žaidėjus. Daugiau sužinai prieš atvažiuodamas, kas kaip yra. Tie dalykai padeda apsispręsti ir faktas, kad Jomos faktorius buvo didelis.

– Kokį įspūdį palieka Mažeikių klubas, komandos žaidimas?

– Viskas kol kas labai gerai. Sąlygos puikios, treniruočių procesas sudėliotas labai tvarkingai. Šiek tiek keista po praėjusio sezono ateiti į tokią tvarką, nes Utenoje buvo visiška betvarkė. Dabar atrodo kažkoks kosmosas. Viskas kol kas atrodo pozityviai.

Kalbant apie komandą, ji palieka gerą įspūdį. Daug energijos, daug noro. Aišku, ne visi žaidėjai įsivažiavę į formą. Treneris Kiltinavičius dar ne iš visų išsireikalavo to, ko nori, bet reikalavimai yra aukšti, klubas tikrai turi potencialo ir manau, kad drąsiai kovos dėl atkrintamųjų. Komanda mėgsta greitį, mėgsta atakuoti. Kol kas klubas paliko man neblogą įspūdį. Startas nebuvo labai geras, bet reikia kantrybės ir laiko. Komanda sulipdyta naujai.

– Praėjęs sezonas buvo turbūt prasčiausias jūsų karjeroje. Kaip galėtumėte tai paaiškinti?

– Psichologiškai buvo tikrai sunkus sezonas. Jokios tvarkos aikštelėje, visiškai ne mano žaidimas. Aišku, pats irgi nebuvau geros formos, nepagavau gero ritmo, bet buvo sunku tai padaryti. Neturėjome jokio kontakto su treneriu Kairiu, visu štabu, bendravimo nulis. Esu pripratęs prie tvarkos. Man ta netvarka labai netiko, legionieriai darė, ką norėjo. Tokie buvo metai. Faktas, kad jie buvo nesėkmingi. Bet tai jau yra istorija ir tikiuosi, kad šis sezonas turėtų būti geras.

– Ar Martynas Gecevičius vis dar turi parako savo statinėje?

– Nežinau, ar per savaitę, ar per dvi, bet noriu parodyti ir per mėnesį tikrai parodysiu, kad dar turiu parako.

„Ilgoji pertrauka“: „Lietkabelio“ sudėties dėlionė – diskusijos dėl Bičkauskio ir Oreliko, būtini išsaugoti žaidėjai, išvykimai, permainos priekinėje linijoje ir tinkamai kandidatai papildyti ekipą