LKL fronte nublankęs E.Šaulys: apie O.Kostičiaus užduotį, „Juventus“ duobelę ir gailestį neišvykus svetur (1) interviu

Sprigtą Jonavoje gavusi Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ ekipa turi apie ką pagalvoti po pastarųjų Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) rungtynių.

Per pastaruosius penkis mačus pralaimėti buvo keturi – prieš pajėgiausias lygos ekipas bei „CBet“, Evaldas Šaulys apgailestauja, kad namuose nepavyko įkąsti vieniems iš lygos lyderių. Šiuo metu turnyro lentelėje „Uniclub Casino – Juventus“ yra šešta ir po pirmojo rato lygoje į priekį praleido Vilniaus „Wolves“ ir „Rytą“, Kauno „Žalgirį“, Panevėžio „7bet-Lietkabelį“ bei Virginijaus Šeškaus kariauną.

Nepatenkintas komandos neišnaudotais šansais treneris Oliveris Kostičius paįvairino „Uniclub Casino – Juventus“ rutiną nauja užduotimi.

„Po štanginės reikia susimesti 200 metimų, o tada jau laisvas esi po rytinės treniruotės. Taip ir metame visa komanda. Vieni meta baudas, kiti – tritaškius, nėra apibrėžta zona.

Pradėjome nuo 100 metimų, dabar pakilo iki 200 (Juokiasi). Įdomu, kiek tai kils, matyt, priklausys, kaip pataikysime rungtynėse. Gal jei procentas gerės, ir metimų kiekis mažės. Tikrai buvo mačų, kur laisvi metėme iš po krepšinio ar baudas, bet nesusimetėme“, – pasakojo E.Šaulys.

Jis pats žaidžia jau šeštojoje savo LKL komandoje: anksčiau snaiperis gynė Mažeikių, Šiaulių, Klaipėdos, Jonavos ir Pasvalio klubų garbę. 30 metų 191 cm ūgio puolėjas pripažįsta, kad su laiku progų išvykti į užsienį vis mažėja ir LKL rate jis išties užsisuko.

„Kuo toliau, tuo labiau gailiesi dėl tokių sprendimų, bet kitą vertus, juk nežinai, kaip bus. Būtų lengviau priimti sprendimus, jei žinotumei“, – 2019 m. turėtą progą vykti į Vokietiją prisiminė jis.

Pačiam E.Šauliui šis sezonas kol kas klostosi blankiai ir yra antras prasčiausias karjeroje LKL: per 18 minučių jis pelno 4,4 taško, atkovoja 2,5 kamuolio, atlieka 1,3 perdavimo ir renka 4,6 naudingumo balo.

„Nesu tas, kuris vaikosi metimų. Jei man jie bus sukurti, gerai, išsimesiu ar užatakuosiu. Negalvoju, kad išėjęs turiu būtinai įmesti, nes kitaip pasodins ant suolo, neforsuoju situacijų, tai nebūtų gerai. Svarbiausia, kad komanda laimi, tada ir nuotaika kita – visi laimingi“, – prisitaikęs prie situacijos yra jis.

– Evaldai, kalbant apie naują rutiną, koks yra jūsų pataikymas iš tų 200 metimų?

– Pas mus principas toks: iš 14 metimų vienoje zonoje reikia pataikyti 10. Jei neįmeti – kartoji. Prie to paties, negali pramesti 2 iš eilės, nes sudegi, meti iš naujo. Metame dviese su kolega, pasikeičiame, įdomesnis variantas – apsunkintas. Po štanginės įdomus dalykas mesti (Juokiasi). Aišku, dar priklauso, darai viršų ar apačią. Pats asmeniškai anksčiau nebuvau mėgėjas po štanginės mesti, bet dabar tenka kombinuoti. Per kokią valandą susimetame tuos metimus, nes esame poroje, jei mestumei vienas, užtruktų mažiau.

– Tritaškiai yra jūsų duona, bet kol kas šį sezoną pataikote 32 proc. taiklumu (8/25). Toks jis buvo tik 2017–2018 m. Šiauliuose, o mažesnis – 2014–2015 m. Mažeikiuose, kai pataikėte 16 proc. Gal naujoji trenerio užduotis padės pagerinti tolimus metimus?

– Aišku, padės, kai dirbsi – procentas pagerės. Bet kitas dalykas – rungtynės. Pasiteisinimų gali daug ieškoti, rungtynėse žaidi trumpiau, gali būti šviežiai pakilęs nuo suolo, turėti nedaug progų išsimesti, būna įvairių situacijų.

Kai Tabbas meta 11 tritaškių ir susimeta 5, atrodo, kad ritmą jis tikrai jaučia. O kai išsimeti per mačą 1–2 tritaškius, jų nepataikai, tai ir procentas automatiškai krenta. Reikia pajausti ritmą puolime, nors treneris labiausiai reikalauja gynybos ir stengiuosi vykdyti jo nurodymus. Jei ateina proga tritaškiui – metu, nesu tas, kuris atsivarys ar susikurs sau progą pats.

– Jonavoje ir Pasvalyje jūsų žaidimo laikas viršijo 26 minutes, o Utenoje nesiekia 18 minučių. Ar buvote pasiruošęs, kad jūsų vaidmuo „Uniclub Casino – Juventus“ taps mažesnis?

– Nebuvau tam nusiteikęs. Atėjęs į naują komandą nežinai, tikiesi daugiau mažiau panašaus vaidmens kaip iki tol. Dabar komanda turi naują trenerį – jis turi savo filosofiją, naują sudėtį, pasirašant mane labiau matė „trečioje pozicijoje“, šalia Sederevičiaus, bet tada sutartis buvo pasirašyta ir su Tayloru. Dabar keičiuosi 2–3 pozicijose.

Viskas gerai, kol laimime, nors pastarosios rungtynės nuotaiką numušė. Žiūrėsime, analizuosime, kas su ta Jonava buvo taip negerai, ypač pirmame kėlinyje.

Šaulys

– Daug kas iš žaidėjų pasakojo, kad Oliveris Kostičius daro ilgas vaizdo peržiūras, itin gilinasi į detales, kiek sunku prie to priprasti jums?

– Taip, treneris tikrai reiklus, ypač gynyboje jis nori, kad spaustume, atiduotume visas jėgas, neleistume priimti kamuolių. Žiūrime daug video, bet nematau tame problemos, treneris nori, kad būtų mažiau nesusikalbėjimo, greičiau tobulėtume, nes vis dar esame mokymosi procese. Dar turime vienas kitą pajausti geriau. O kas dėl puolimo, tai ir Sireika turėdavo daug išknistukų, ir Virgis. Oliveris labiau akcentuoja gynybą, bet nepasakyčiau, kad pas jį yra sunkiausia.

– Atrodo, kai vaidmuo mažesnis ir žinai, kad aikštėje daug minučių negausi, nesąmoningai nori labiau pasirodyti ir kartais gal forsuoti situacijas. Kaip su tuo sekasi tvarkytis jums?

– Kažkiek tas dalykas yra, faktas, bet nesu tas, kuris vaikosi metimų. Jei man jie bus sukurti, gerai, išsimesiu ar užatakuosiu. Negalvoju, kad išėjęs turiu būtinai įmesti, nes kitaip pasodins ant suolo, neforsuoju situacijų, tai nebūtų gerai. Svarbiausia, kad komanda laimi, tada ir nuotaika kita – visi laimingi.

– Kalbant apie laimėjimus, po pirmo „Betsafe-LKL“ rato esate šešti – su tiek pat pergalių (6/5) aukščiau žengia Jonavos „CBet“. Ar toks vidurys turnyro lentelėje tenkina jus?

– Iš vienos pusės, gal ir tenkina, iš kitos, galėjome kažkam įkąsti labiau. Kaip ir Panevėžiui, kur pralaimėjome keliais taškais, nors rungtynės buvo lygios. Gale viską galėjo pakeisti detalės – atkovotas kamuolys ar protingesnė ataka. Šešta vieta – tenkinanti, bet norėsi namie kažką pasigauti iš topinių komandų. Nepavyko, nors visoms komandoms davėme kovą. Viskas priešakyje.

– Esate žmogus, žaidęs pas Virginijų Šeškų. Gal galite įminti šią paslaptį, kame yra magija žaisti su 6–7 žaidėjais, skinti pergales LKL ir tarptautiniame fronte?

– Visi klausia, bet vieno atsakymo nėra (Juokiasi). Kai buvau pas Virgį, mes irgi neturėjome didelės rotacijos – buvome 8–9. Kai žaidi maža rotacija, žaidėjui yra lengviau, nes žinai, kad gali klysti, jei pramesi – neapsikrausi, minučių turėsi. Jei tvarkaraštis būtų kaip mūsų spalį, įsivaizduoju, būtų labai sunku. Aišku, jie irgi turėjo intensyvų tvarkaraštį.

Mus jie pervažiavo į vieną kasą, metimai krito ir krito, nesupratome, kas darosi. Su Virgiu taip yra, gali būti pasiruošęs vienam, bet jis kažką pakeis – vieną detalę. Buvo situacija ir su manimi, kai turėjau pushinti, žinojau, kad užtvaroje bus einama į viršų, bet žaidėjas apsisuko, prakirto, centras tai žinojo – gavosi, du su bauda.

Šaulys

– Galima sakyti, kad esate pakeitęs pusę LKL ekipų. Ar dar kažką naujo randate, keisdamas organizacijas?

– Daugiau mažiau klubai yra profesionalūs. Gal labiau viskas atsiremia į atlyginimus, vėlavimai yra ar nėra. Utenoje bėdų su šiuo dalyku nėra, viskas laiku. Jonavoje irgi buvo gerai, o jei reikėtų išskirti kažką, net negalėčiau, neturiu prie ko prikibti.

– Ar su metais, renkantis iš pasiūlymų, algų vėlavimų tendencijos jums yra argumentas?

– Yra aktualu. Vis tiek yra šeima, vaikai, nebėra, kad galvoji tik apie save, jei ką, palauksi ir užteks pinigų. Man nėra svarbiausias faktorius didžiausia alga, svarbiau, kad ji būtų mokama laiku. Tebūnie, vėlavimų pasitaiko, bet ne 2 mėnesius ar daugiau. Kitas argumentas man yra ir galimybė kažką laimėti. Atvykau į Uteną žinodamas, kad galime dėl kažko kovoti ir laimėti.

– Pora pastarųjų sezonų LKL jums buvo solidūs. Ar vasarą turėjote daug pasirinkimo variantų?

– Kiek pamenu, be Utenos buvo dar bent du pasiūlymai iš LKL, užsienyje nebuvo nieko rimto. Pasirinkau galimybę kažką laimėti, pakovoti dėl medalių.

– Kurią vasarą pasirinkimo variantų buvo daugiausiai?

– Po paskutinio sezono Šiauliuose, bet norėjau į gimtąją Klaipėdą ir ilgai nedvejojau, sutarėme su „Neptūnu“, kontaktų su juo vis būdavo ir anksčiau. Plius, norėjau pabandyti save europiniame turnyre, bet finale galiausiai atranką pralaimėjome, o ir sezonas nebuvo geriausias.

– Ar buvo momentas, kai būtumėte per žingsnį nuo legionieriaus karjeros?

– Iš to, ką pamenu, po antro sezono Šiauliuose 2019 m. buvo susidomėjimas iš Vokietijos komandos. Terminas apsispręsti buvo vienoks, bet klubas prašė jį pratęsti, nes pirmiausiai norėjo pasirašyti aukštaūgį. Agentas lyg buvo sutaręs palaukti, bet Sireika sužinojo tai, susisiekė su manimi ir įkalbėjo likti trečius metus Šiauliuose.

– Atsisukant laiką, kaip manote, ar tai buvo geras sprendimas?

– Kad žinotumei, kaip viskas susiklostys... Galbūt dabar priimčiau kitokį sprendimą. Kuo toliau, tuo labiau norisi išvykti, bet galimybių atsiranda vis mažiau. Pašneku su agentu, vis kažką jis sako, bet tai kalbų lygyje. Kad ir šiemet buvo variantas Rumunijoje, tačiau jie irgi daug ką keitė, jie irgi norėjo laiko, nes paleido pagrindinius žaidėjus. Tada galvojau: jei lauksiu, neliks ir šito pasirinkimo. Tai buvo jau liepos galas ar rugpjūčio pradžia.

– Kaip tik su Vokietijoje žaidusiu Mindaugu Sušinsku diskutavome, kad progai išvykti nepasinaudojus, galima užsisukti LKL karuselėje tiek, kad iš jos ištrūkti sunku.

– Pritariu tam. Kuo toliau, tuo labiau gailiesi dėl tokių sprendimų, bet kitą vertus, juk nežinai, kaip bus. Būtų lengviau priimti sprendimus, jei žinotumei. Antrojo sezono Šiauliuose antra pusė man tikrai buvo geresnė, gal ir galėjau proga naudotis, bet, kaip sakau, pakalbėjau su Antanu, jis įkalbėjo likti, tada to nesigailėjau. Jei dabar atsukčiau laiką, galėjau išvažiuoti, gal būtų kažkas pasisukę kitaip, bet nieko dėl to nekaltinu.

– Ar matant, kaip šį sezoną klostosi dugne esančių „Šiaulių“ likimas, jums yra kažkiek apmaudo?

– Liūdna, aišku, nežinau, kokie reikalai yra viduje, bet miestas didelis, arena – irgi, sirgaliai anksčiau rinkosi žiūrėti krepšinio. Pamenu, kai žaidžiau pats, buvo sezonas, kuomet antrojoje jo pusėje skynėme pergales ir reguliariame sezone buvome penkti. Atmosfera ketvirtfinayje buvo puiki, arenos – pilnos. Dabar nėra smagu, kai žinai, kaip miestas myli krepšinį. Negaliu kalbėti už juos, bet smagu nėra.

– Kita jūsų buvusi komanda „Pieno žvaigždės“ priešingai – pasistūmėjo į priekį. Ar ir jums ji atrodo susigrąžinusi gyvybę?

– Liko tik Martynas nuo pernai metų, komanda – nauja, štabas – naujas, atsirado naujų neblogų legionierių. Jie dar parodys geresnį krepšinį, kai bus visi sveiki, nes tai ligos, tai traumos juos pakamuoja.