Traumų lavina prieš Europos čempionatą: kokios to priežastys ir kame – Lietuvos rinktinės privalumas? (14)

Šis Europos čempionatas turėjo būti įspūdingo pajėgumo, tačiau kai kurioms komandoms reikalus gerokai sugadino traumos.

Dalis žaidėjų atkrito dar iki pasirengimo rungtynių, o dalis ėmė rinktis traumas vėliau ir taip vertė užgniaužti kvapą sirgalius. Tornikei Shengeliai lūžo petys, Sergio Llullas susižeidė raumenį, Danilo Gallinarį sustabdė kelio trauma, Tomašas Satoransky ir Vasilije Micičius turi čiurnos problemų, tiesa, pastarojo situacija geresnė, o ir T.Satoransky turi šansą grįžti.

Prieš pat išvyką į Vokietiją nerimas galėjo įsimesti ir į Slovėnijos rinktinės stovyklą, kai čiurną pasisuko Luka Dončičius, bet, laimei, viskas pasirodė gerai ir jis ant parketo grįžo dar tame pačiame mače su vokiečiais. Visa tai – tik dalis rinktinių rūpesčių.

Daug pasipylusių traumų – atsitiktinumas ar tendencija? Kai kurie krepšininkai išgyveno išties didžiulį metų krūvį: sužaidė intensyvų sezoną Eurolygoje ar Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA), skubėjo pas rinktinę, turėjo „lango“ mačą jau liepą, plušo kontrolinėse rungtynėse, ir vėl – FIBA Pasaulio taurės atrankoje, o prieš akis dar Europos čempionatas.

Krepsinis.net bendravo su Vilniaus „Ryto“ ekipos fizinio rengimo treneriu Tadu Jackūnu, kuris pripažino, kad toks intensyvumas tinka ne visiems žaidėjams ir poilsio stoka gali pasijusti ne tik dabar ar Europos čempionate, o ypač – atvykus į klubus.

Jis taip pat atskleidė, kad vienas minusas gali tapti privalumu Lietuvos rinktinei – ne patys pajėgiausi varžovai. Kuomet pasirengime aikštėje nereikia stumdytis su aukščiausio lygio komandomis, traumų šansai taip pat mažėja.

– Kai kuriems krepšininkams teko ypač didelis krūvis, kuris susikaupė per ištisus pastaruosius metus. Ar į tai atsižvelgus traumos yra dėsningos, ar vis tiek jos kažkiek stebina jus?

– Reikėtų žiūrėti į situacijas individualiai, nes traumos skirtingos. Galvojau apie tai. Pavyzdžiui, Shengelia yra žmogus, kuris visada žaidžia dideles minutes ir sezono metu vyksta į rinktinę. Jis gana vėlai baigė sezoną, plius, su petimi problemų turėjęs yra. Man buvo kosmosas, kaip jis po rungtynių su CSKA po to skrido ir žaidė už Sakartvelą 35–38 minutes jau kitą dieną, gal tai buvo net dviguba Eurolygos savaitė. Neįtikėtina, nežinau, kaip kūnas gali atsigauti – jis atsigavęs nebus. Tai dabar ir matosi. Dėl kokio Gallinari yra kitaip, neaišku, ką jis veikė vasarą.

Žiūrint į tvarkaraštį, taip, rungtynių per trumpą laiką daug. Norint sumažinti riziką, turi vasarą žaisti pakankamai rimtai, sportuoti, nebūtinai krepšinį. Kas man patinka Lietuvos rinktinėje, kad turėjome sąlyginai silpnesnius varžovus, taktiškai pasiruošti gal sunkiau, bet taip gali kontroliuoti minutes ir įsivedinėti žaidėjus. Galima buvo riboti ir Jono su Domu minutes. Kitos rinktinės turėjo stipresnius varžovus, laimėti vis tiek norisi, nesvarbu – kad ir draugiškas mačas. Tai susiję.

– Petys, raumuo, čiurna, kitos kojų vietos – ar kažkurios šios arba kitos traumos yra labiau specifinės kaip nuovargio pasekmė?

– Iš išvardintų ko gero čiurna toks dalykas. Tai kontaktinis sportas, neįmanoma pilnai apsaugoti kai kurių dalykų, nes tai priklauso ne vien nuo tavęs, bet ir kitų. Žiūrint į pasirengimo fazes, tiek rinktinėje, tiek komandose, labai dažnas dalykas yra pakinklinės sausgyslės traumos, kas buvo ir pas lietuvius – Mindaugą bei Eigirdą. Taip nutinka, kai žaidėjai bando maksimaliu greičiu eiti į sprintus, šuolius. Tuo tarpu čiurna yra toks rizikingas dalykas viso sezono metu, nes tai – kontaktinis sportas. Llullas susižeidė raumenį, bet jis tų traumų irgi turėjęs, klausimas, kaip jis ruošėsi vasarą. Visos komandos ruošiasi, daro pratimus, bet mes pasiruošime didelį dėmesį skiriame krūvio planavimui – kada bėgti pilnu greičiu, kada – nereiktų to daryti, kada su teipais, kada be. Kai laiko nėra, forsuoji šiuos dalykus, tada traumos ir išlenda.

– Kai yra toks rungtynių kiekis, traumų yra įmanoma išvengti arba gerokai sumažinti jų tikimybę su tinkamu fizinio krūvio planavimu, ar šansų nėra?

– Fizinis pasirengimas yra tik viena nedidelė dalelė. Geriausia traumų prevencija, kai komanda gerai kartu dirba, sutaria, kai fizinio rengimo treneriai turi gerą kontaktą su vyr. treneriu. Jei kontakto nebus ir vyr. treneris dirbs pagal save, anksčiau ar vėliau dalykai išlįs. Šiais laikais rinktinės skiria jau nedaug laiko grynam fiziniam pasirengimui – gal 3 dienas. Per tiek laiko neįmanoma paruošti žaidėjų. Reikia žiūrėti jau ką jie veikia aikštėje, koks treniruočių intensyvumas.

– Mūsų rinktinė į pasirengimą rinktis pradėjo prieš daugiau nei mėnesį. Žiūrint į tokį laiko tarpą, kaip manote, koks rungtynių skaičius yra optimalus žaidėjų kūnams?

– Čia toks atviras klausimas, galima turėti skirtingas nuomones. Pamatęs mūsiškių tvarkaraštį gal kiek nustebau, kad rungtynių skaičius pakankamai didelis, ar užteks treniruočių, kurių irgi reikia, bet dabar matant, kaip įeiname į čempionatą, atrodo gerai. Daug kas priklauso ne tiek nuo skaičiaus, kaip nuo varžovų. Galėjome pasibandyti tam tikrus žaidėjus, nebijoti leisti kažkam pažaisti daugiau ar mažiau. Pripažinkime, kai kurie varžovai nebuvo mūsų lygio. Lietuviai į rungtynes pasižiūrėjo gal kiek labiau kaip į treniruotes ir ten sprendėsi klausimus. Man tai patiko. 9 rungtynės per šį laiką buvo daug, žaidėjai turi atvykti jau pasiruošę, bet jei varžovai būtų pajėgūs ir reikėtų plušėti pagrindiniams žaidėjams, būtų kita kalba.

– Optimistiniu scenarijumi, kiek laiko žaidėjams reikėtų skirti poilsiui po sezono iki atvykstant į rinktinės stovyklą? Žinant ir tai, kad po čempionato taip pat nebus laiko ilsėtis.

– Pažiūrėjus į Sabonį, jis turėjo daug laiko ir poilsiui, ir pasiruošimui. Situacijos labai skirtingos. Kas dėl mūsų buvusio žaidėjo Arno, aš žinau jį – jis pailsės 1–2 dienas ir sportuos, nes toks jo įprotis, jam tai nekelia jokio diskomforto, jam tai malonumas, tik žinau, kad jis neis į krepšinio aikštelę. Kitam gal reikės daugiau laiko.

– Gerai, o jei konkretizuotume – kokios pauzės reikėtų grynai nuo krepšinio aikštelės?

– Aš žaidėjams sakau, kad jie gali drąsiai neliesti kamuolio nors mėnesį. Vis tiek jie leidžia laiką aktyviai, užsiima kažkokiu sportu. Daugiau žiūriu į psichologinį poilsį, kuris labai svarbus. Aš pats nežaidžiu, bet per tuos 10 mėnesių jau norisi atitrūkti nuo rutinos ir to kamuolio neimti. Automatiškai ir kūnas atsigaus, nes jo neapkrausi tuo pačiu būdu. Sezonai gana ilgi, bet aš žaidėjų prašau bent 2 savaites pailsėti nuo kamuolio, tai nereiškia, jog reikia atsigulti ir tiek laiko žiūrėti serialus.

– Kartais NBA tvarka leisti žaidėjams pasijungti vėliau gali kelti diskusijas, tačiau žiūrint į tai, kas su traumomis vyksta dabar, gal tai rodosi logiškas ir gana paskaičiuotas žingsnis?

– Aš tai manau, jog tai protinga. Būkim atviri, tie žaidėjai – aukštesnio lygio, jiems ir pasiruošimo reikia ne tiek. Jei žinai, jog krepšininkai sportuoja ir tik pasijungia vėliau – viskas gerai. Taip buvo ir su Jonu bei Domu, kurie dirbo atskirai. Jie pilnai ruošėsi ir jų traumų rizika mažesnė. Aš už tai, bet jei žaidėjas nieko neveiks kelis mėnesius, kuo sunku patikėti šiais laikais, tada traumų rizika augs. Jei esi profesionalas, ta taisyklė gera.

– Kaip manote, koks galvos skausmas po čempionato bus klubams, kuomet žaidėjai atvyks atidavę daug jėgų vasarą ir turės atžaisti sveiki dar ir ilgą bei intensyvų sezoną? Kiek traumų rizika išaugs?

– Šis dalykas visada galvos skausmas. Žiūrėsime, kiek minučių kas gaus. Jei turi dideles minutes, prisijungus prie komandos turėsi atskirą programą, tikrai nemesčiau tokio žaidėjo iškart į kontaktines treniruotes, nors ko gero jose jis atrodytų labai gerai. Jo forma būtų gera ir gal net išskirtinė. Bet sezonas trunka 10 mėnesių, todėl geriau taikyti atskirą programą. Aišku, viskas priklauso nuo vyr. trenerio norų, kad jis pritartų tam ir neforsuotų. Žaidėjas juk negalės atsisakyti, jis turės dirbti savo darbą.

„Ilgoji pertrauka“: „Lietkabelio“ sudėties dėlionė – diskusijos dėl Bičkauskio ir Oreliko, būtini išsaugoti žaidėjai, išvykimai, permainos priekinėje linijoje ir tinkamai kandidatai papildyti ekipą