Utenoje – psichologinio tobulėjimo treneris iš Prancūzijos: turėjau parodyti žaidėjams, kokį velnią čia darysiu (7) interviu

Psichologinis žaidėjų pasirengimas yra ganėtinai nauja tema krepšinyje, bet po truputį panašius specialistus į komandas įsileidžia ir Lietuvos klubai.

Kauno „Žalgiris“ turi lyderystės ekspertą, anksčiau klube dirbo ir psichologas, kažkada psichologą turėjo ir Vilniaus „Rytas“, tuo tarpu pastarąjį mėnesį Utenoje taip pat darbuojasi psichologinio tobulėjimo treneris Nico Bourgade.

Prancūzas nėra atsitiktinis žmogus Lietuvoje. Prieš beveik dešimtmetį jis sukūrė šeimą su lietuve Dovile ir turi du vaikus.

„Mano ryšys su Lietuva bus visada, kadangi mūsų vaikai yra pusiau prancūzai ir pusiau lietuviai. Mokydamasis universitete žaidžiau su lietuviu Mariumi, kuris man tapo lyg broliu. Lietuvoje buvau viešėjęs daug kartų, kai atvykau į jo vestuves, Vilniuje sutikau savo būsimą žmoną. Užmezgėme ryšį ir kaip tik šiomis dienomis švenčiame 9 metų sukaktį“, – savo istoriją, susijusią su Lietuva, pasakojo jis.

N.Bourgade ėmė ieškoti galimybių darbuotis Lietuvoje ir taip jį keliai nubloškė į Uteną. Prancūzas neslepia, kad apie jį žinojo ir daugiau klubų, tačiau norą įsileisti į savo gretas parodė tik „Uniclub Casino – Juventus“.

„Paaiškinau, kad nesu sporto psichologas, nesu gydytojas, mano idėja yra padėti žaidėjams turėti geresnius rezultatus, kontroliuojant emocijas, mokantis, kaip elgtis aikštėje ne tik iš žaidimo pusės.

Man nereikia kasdien būtinai bendrauti su visais po pusvalandį, bet esu šalia treniruotėse, kuriame bendrą ryšį, noriu, kad žaidėjai pajustų, jog nesu tiesiog vyras iš biuro. Esu kartu su jais kiekvienos treniruotės metu, kartais galiu tiesiog pasiklausyti, kartais duot patarimą šen bei ten, atsižvelgiant į jų emocijas“, – pasakojo jis.

Prie komandos jis prisijungė prieš maždaug mėnesį ir dažnai rungtynių metu N.Bourgade galima matyti esantį šalia komandos boso Eimanto Skersio.

– Papasakokite, kaip atsidūrėte Utenos klube?

– Į Lietuvą gyventi grįžome gruodžio mėnesį. Pradėjau megzti ryšius, vykau susitikti su žaidėjų asociacijos atstovais. Mano žmonos šeima yra kilusi iš Molėtų, tad ten susitikau su „Ežerūno“ sporto direktoriumi Mindaugu Killdišiumi, kuris vadovauja Utenos sporto centrui, jis mane supažindino su Gintu ir Eimantu.

Susitikome ir papasakojau jiems, kaip atrodo mano darbo specifika. Taip pat pasikalbėjau su treneriu ir supratome, jog turime panašią krepšinio viziją. Bendravome apie mėnesį ir jis nusprendė man atverti duris bei įsileisti į komandą.

– Teko matyti, kad dirbote ir Prancūzijos krepšinio federacijoje. Gal galite papasakoti daugiau, kokia yra ankstesnė jūsų patirtis?

– Mokiausi NCAA ir žaidžiau gimtinėje, bet anksti baigiau karjerą ir ėmiau dirbti treneriu. Treniravau įvairaus amžiaus žmones: nuo jaunimo iki suaugusių. Bet dirbant treneriu supratau, kaip svarbu yra lavinti psichologinius įgūdžius. Pamenu, su kokiais sunkumais susidūriau pats, dar žaisdamas, tad norėjau tuo padėti kitiems. Aš nusprendžiau koncentruotis tik į krepšinį, nepaisant to, kad kiti renkasi platesnę sporto apimtį. Vis tik čia yra mano sritis, pats žaidžiau krepšinį ir geriausiai suprantu šios srities žaidėjų ir trenerių poreikius, ne tik pagal teoriją.

View this post on Instagram

A post shared by Nico Bourgade 🏀 Mental Performance Coach 🏆 (@themindgameofbasketball)

REKLAMA

– Psichologinio tobulėjimo treneris yra naujas terminas mūsų krepšinyje, nors galbūt turi panašumų su sporto psichologu. Kaip komanda ir žaidėjai sureagavo, kuomet prisijungėte prie jų?

– Visų pirma, krepšinyje tai tikrai nauja. Komanda turi pamatyti, kokį velnią tu čia darysi ir kas per vyrukas esi. Paaiškinau, kad nesu sporto psichologas, nesu gydytojas, mano idėja yra padėti žaidėjams turėti geresnius rezultatus, kontroliuojant emocijas, mokantis, kaip elgtis aikštėje ne tik iš žaidimo pusės. Man nereikia kasdien būtinai bendrauti su visais po pusvalandį, bet esu šalia treniruotėse, kuriame bendrą ryšį, noriu, kad žaidėjai pajustų, jog nesu tiesiog vyras iš biuro. Esu kartu su jais kiekvienos treniruotės metu, kartais galiu tiesiog pasiklausyti, kartais duot patarimą šen bei ten, atsižvelgiant į jų emocijas.

Pradžioje žaidėjams tikrai buvo klausimų, kas aš, bet diena po dienos jie suprato, jog pats esu buvęs žaidėjas ir treneris, turiu krepšinio supratimą ir galiu jiems padėti eiti reikiama linkme, kuria juos veda ir vyr. treneris.

– Toks specialistas kaip jūs yra retoje komandoje. Kodėl būtent Utena ir ar neturėjote progos dirbti didesniame klube?

– Nes tai buvo vienintelė ekipa, parodžiusi man susidomėjimą iš LKL. Esu už tai labai dėkingas. Taip pat dirbu su „Žalgirio“ akademija, bet profesionaliame lygyje „Uniclub Casino – Juventus“ yra vienintelė ekipa, kuri manimi domėjosi, nors kitos taip pat turėjo informaciją apie mane. Suprantu, kad tai nauja, kad tai reikalauja pasitikėjimo ir turi būti tinkamas žmogus toje organizacijoje, kurioje dirbi.

– Kaip manote, ar ateityje požiūris į tokius specialistus pasikeis?

– Tikrai taip. Man tai kažkiek primena situaciją su individualių įgūdžių ir fizinio rengimo treneriais, kuri buvo 2000-aisiais. Dabar žmonės daugiau dirba su psichologinio rengimo specialistais ir mano užduotis yra parodyti, kokią naudą iš to gali gauti komanda. Svarbiausia yra nuoseklumas. Jei atvyksi į komandą porai valandų per savaitę ir būsi biure, tai nebus taip efektyvu, bet jei būsi šalia treniruotėse, turėsi ryšį, tada darbas duos rezultatą.

Esu čia mėnesį – neilgai, tačiau stengiuosi padėti žaidėjams tokiuose momentuose kaip nerimas, baudų metimų įtampa ir pan. Dabar žaidėjai tokių specialistų dažniausiai ieško jau tada, kai susiduria su problemomis – manau, ateityje darbas taps įprastas ne tik atsiradus bėdai, bet iki tol, nuosekliai, stengiantis užkirsti kelią problemoms. Palyginimui: su fizinio rengimo treneriu gali pradėti dirbti atsiradus traumai, o gali tai daryti tiesiog tam, kad taptumei stipresnis ir ištvermingesnis, kad užkirstumei kelią traumoms.

View this post on Instagram

A post shared by Nico Bourgade 🏀 Mental Performance Coach 🏆 (@themindgameofbasketball)

REKLAMA

– Kiek sudėtinga yra ateiti į komandą ir atrasti ryšį su būriu suaugusių vyrų: įskaitant ir žaidėjus, ir trenerius, ir vadovus? Akivaizdu, jog tarp tiek asmenybių atsiras ir tokių, kurie bus skeptiški jūsų atžvilgiu.

– Kas man yra svarbu, aš niekada nenoriu ateiti tiesiog tam, kad ateičiau. Jei būčiau matęs, kad treneris ir sporto direktorius nėra atviri man, nematyčiau jokio tikslo jungtis prie komandos. Man svarbiausia turėti pasitikėjimą iš trenerių štabo ir vadovybės, kad žiūrėtume viena kryptimi. Tada galėsime dirbti dėl vieno tikslo. Čia nėra magijos – reikia laiko, kad viskas susiklijuotų. Visi mane priėmė atvirai ir neatvykau čia tam, kad kažką pakeisčiau.

Prisijungiau likus daugiau nei mėnesiui iki sezono pabaigos, komanda žaidė labai gerai visą sezoną, man svarbiausia buvo įkvėpti komandą lemiamam sezono sprintui. Norėjau padėti komunikuoti, susitvarkyti su emocijomis, pateikti kitą perspektyvą tos pačios vizijos, kad galėtume judėti pirmyn. Normalu, kad pradžioje vieni yra labiau atviri idėjoms, kiti – mažiau. Bet diena po dienos, kai parodai žaidėjams nuoseklumą ir kad esi šalia jų, jie natūraliai tau atsiveria labiau. Mane visi priėmė tikrai šiltai.

– Papasakokite, kaip atrodo įprasta jūsų darbo dienos rutina?

– Priklauso nuo dienos. Dirbu individualiai su įvairiais žaidėjais iš penkių kontinentų, tad skiriu nemažai laiko, kad peržiūrėčiau jų rungtynes ir galėčiau pateikti savo įvertinimus jiems. Tiesa, įvardinti pavardžių dėl privatumo negaliu.

Taip pat peržiūriu Utenos komandos rungtynes, kuomet kalbame, šiandien komandai numatyta atsistatymo treniruotė – vyksiu į Uteną ir ten dalyvausiu. Dabar mano tikslas padėti komandai pasiruošti serijai su „7bet-Lietkabeliu“. Žinome, kad serija stipriai suksis apie charakterį.

Galime matyti NBA, Eurolygą – tokiose rungtynėse nėra svarbiausia buvimas idealiu ar robotu, svarbiausia atsistatyti greitai po tokių epizodų kaip pamestas kamuolys, pramestas metimas ir neleisti jam paveikti tavo žaidimo.

– Pastaruosius porą mėnesių Utenos komanda turėjo ir duobelių, kurios nutiko dėl įvairių priežasčių. Nors esate su ekipa neseniai, kokie yra jūsų patarimai tokiose situacijose?

– Gal skambės banaliai, bet svarbiausia žiūrėti į viską paprastai ir kontroliuoti tai, ką gali kontroliuoti. Vienintelis patarimas, kurį galiu duoti, tai fokusuotis į asmeninį atsidavimą, o ne tai, kas ne mūsų rankose. Tai bus labai svarbu ir serijoje su patyrusia Panevėžio komanda, kuri yra įpratusi prie atkrintamųjų atsakingų mačų. Reikės suvokti, kas esame kaip komanda, ką jau nuveikėme ir kaip esame nusiteikę kautis. Laimės ta komanda, kuri to norės labiau.

View this post on Instagram

A post shared by Nico Bourgade 🏀 Mental Performance Coach 🏆 (@themindgameofbasketball)

REKLAMA

– Ar manote, kad svarbiausių rungtynių metu didžiausias komandų koziris yra patyrę ir vyresni žaidėjai, gebantys susitvarkyti su stresu?

– Nemanau, kad tai priklauso nuo amžiaus, nors patirtis ir padeda. NBA matome Anthony Edwardsą, kuriam šiemet sukaks 23-eji, bet jis spardo užpakalius kitiems. Tai labiau priklauso nuo ryžto sprendimams. Nereikia laukti 30-ties, kad taptum geru žaidėju, kartais būdamas 20–23 metų gali žinoti, kokio lygio krepšininkas esi, kaip išlaikyti intensyvumą svarbiais momentais ir kaip būti susifokusavusiu. Svarbu priimti, kad neįmanoma būti tobulu.

Primenu žaidėjams, kad net geriausi metikai atakuoja iš toli maždaug 40–45 proc. taiklumu, kas reiškia, jog jie prameta daugiau nei pataiko. Svarbu padaryti viską nuo savęs, kad grįžtumei namo, atsistotumei prieš veidrodį ir pasakytumei: padariau viską, nieko nesigailiu. Problema yra tada, kai stipriai pralaimi komandai, su kuria gali kovoti – tuomet grįžęs namo veikiausiai turėsi, ko gailėtis.

– Net ir Eurolygoje matome, kaip patyrusios žvaigždės stringa lemiamais mačais, tas pats Mike‘as Jamesas šiame ketvirtfinalyje buvo to pavyzdys. Kaip manote, ar tokios situacijos kažką pasako apie žaidėjus kaip apie lyderius ir apie jų emocinę situaciją?

– Sunku kalbėti apie konkrečius žaidėjus, nes nežinau nieko apie juos, kas dedasi jų galvose ar gyvenime, kokia jų fizinė kondicija. Visa tai gali veikti jų pasirodymą ir emocinę būklę. Jei jautiesi gerai, jei tavo kūnas sveikas, jei oras geras, o šeima sveika, dauguma žaidėjų gali pasirodyti gerai. Jei yra problemų už aikštės ribų, jos gali turėti įtakos. Kuomet turime komandas, esančias panašaus pajėgumo, daug ką lemia ryžtas, noras, atsidavimas ir koncentracija, mažos detalės, kaip kova dėl kamuolio.

– Kaip manote, ar šiuolaikiniame krepšinyje socialiniai tinklai daro didelę įtaką sportininkams?

– Taip, tai yra dalykas, su kuriuo turi išmokti tvarkytis, tačiau nemanau, kad Utenos komandoje turime dėl to bėdų. Kalbant bendrai, socialiniai tinklai gali žaidėjams sudaryti įspūdį, jog jie privalo būti pozityvūs nuolat, kai gyvenimas yra visai kitoks. Kažkas gali patarti nuo to atsiriboti išvis, bet tai individualu. Kiekvienas su tuo tvarkosi skirtingai. Aukštame lygyje kaip NBA irgi pasitaiko situacijų, kai žaidėjai ima atsakinėti į komentarus socialiniuose tinkluose, nors jų neturėtų jaudinti žmonių nuomonė. Yra labai daug žmonių aplink mus, kurie gali nieko nenusimanyti apie krepšinį, kodėl tave turi jaudinti jų nuomonė?

– Kokie yra jūsų paties karjeros planai ar tikslai? Planuojate dirbi Lietuvoje ilgiau, o gal siejate ateitį su aukštesnio lygio krepšiniu?

– Gyvenimas parodys. Visada jaučiau didelę pagarbą Lietuvai, ne tik dėl krepšinio kultūros – apskritai. Myliu šią šalį ir jos žmones. Vis dar mokausi šios kalbos – kažkiek jos moku, bet nepakankamai, kad šnekėčiau laisvai.

Kas dėl ateities, sunku pasakyti. Kaip buvęs žaidėjas visada savyje turėsiu kovingumą. Dirbti aukščiausio lygio organizacijoje būtų nuostabu, NBA ar Eurolygoje, bet šalia to pabrėžiu, kad tave turi supti tinkami žmonės. Svarbu atrasti tinkamas sąlygas darbui, būti naudingu, o ne vaikytis šlovės ar lygio.